Socialinių tinklų projektai

#PalangosGrąžinimoLietuvaiŠimtmetis 

2021 m. kovo 30 d. švęsime Palangos krašto prijungimo prie Lietuvos 100 - metį. Artėjant šiai datai Palangos turizmo informacijos centras kiekvieną kovo mėnesio pirmadienį kviečia prisiminti reikšmingus istorinius Palangos grąžinimo Lietuvai faktus ir kaip buvo iškovota didžiausia tarpukario Lietuvos diplomatijos pergalė.

Nuotrauka: Palangos kurorto muziejus

#PalangosGrąžinimoLietuvaiŠimtmetis 

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ėmė formuotis naujas Europos žemėlapis. Dėl to vyko nuolatiniai teritoriniai ginčai. Lietuva, atkūrusi savo valstybę, ginklu turėjo kovoti dėl savo išlikimo su rusų bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1919-1921 m. teko ginčytis ir su latviais.

Kokių pretenzijų Lietuvai turėjo latviai? 

Latvija priklausė Kuršo gubernijai, kuriai daugiau kaip šimtą metų (1819-1921) priklausė ir Palanga ir jos apylinkės. Kaip, mūsų nuomone, lietuviška teritorija atsidūrė Kuršo žinioje? Žymus to meto rusų geografas Semionovas – Tianšanskis nurodo, kad 1818 m. Palangos pajūris Kuršui buvo priskirtas čia gyvenantiems bajorams pageidaujant. Mat pasiturintiems vokiečiams sukeldavo nepatogumų, kad keliaujant iš Kuršo į Vokietiją reikdavo gauti Kauno gubernatoriaus, kurio valdžioje buvo Lietuvos pajūris iki jo prijungimo prie Kuršo, leidimo pervažiuoti šią teritoriją.

1918 m. kovo 18 dieną Vokietijos kaizeris Vilhelmas II-asis, tapęs Kuršo hercogu, visą Kuršą paskelbė nepriklausoma valstybe.

1918 m. lapkričio 18 d. Latvija paskelbė savo valstybės nepriklausomybę ir Nepriklausomos valstybės kūrimo akte nurodė valstybės teritorines ribas.
Tuo tarpu Lietuva, paskelbusi Nepriklausomybės aktą devyneriais mėnesiais anksčiau, nenumatė pageidautinų valstybės teritorinių ribų, kuo latviai ir pasinaudojo. Latvijos teritorijoje pradžioje de jure, o vėliau ir de fakto atsirado visas Kuršas su Palanga. Savo aktą Latvija patvirtino visuotiniu plebiscitu.

Nors dar 1916 m. birželį Jonas Basanavičius, Aleksandras Stulginskis, Antanas Smetona, Petras Klimas, Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška savo memorandume Rytų fronto vadui E. Ludendorfui pareiškė nuostatą, kad kai kurios Kuršo parapijos ir Palanga turėtų įeiti į Lietuvos valstybę.
Lietuva, motyvuodama tuo, kad Palanga jau nuo seno yra lietuvių žemė, reikalavo, kad šis kraštas iki Šventosios upės būtų perduotas Lietuvai. Kilo nesutarimų ir dėl Mažeikių, Alūkstos apskrities dalies ir Liepojos.
1919 metų liepą Paryžiuje įvykusiame lietuvių ir latvių delegacijų susitikime lietuviai, siekdami glaudesnio abiejų valstybių bendradarbiavimo kovose su bolševikais ir bermontininkais, atsiėmė savo pretenzijas dėl Liepojos ir kitų sričių. Tada latviai sutiko atsisakyti Palangos pajūrio iki Šventosios upės.

1919 m. lapkričio 23 d. iš Kretingos atvykusi grupelė lietuvių kareivių išvijo bermontininkus iš Palangos. Tačiau po kelių dienų atvykęs keliolika kartų didesnis latvių dalinys su kulkosvaidžiais ir patrankomis išstūmė lietuvius ir užėmė Palangą. Latviai vėl atnaujino savo reikalavimus dėl Palangos krašto. Jie mainais už Palangą reikalavo Mažeikių geležinkelio mazgo. Lietuviai su tuo nesutiko.

Šaltiniai: „XXI amžius“ Nr.78 (1478), Zigmas Tamakauskas. „Palanga - Lietuvos langas į jūrą“.
D. Mukienė „Palangos grąžinimas Lietuvai“
Nuotrauka: www.zudusilatvija.lv

#PalangosGrąžinimoLietuvaiŠimtmetis

1920 m. rugsėjo 28 d., pagilėjus ginčams dėl Lietuvos – Latvijos sienų, abiejų valstybių vyriausybės 1920 m. rugsėjo 28 d. pasirašė arbitražo sutartį sienai nustatyti. Pagal šią sutartį, nustatant sienas, turėjo būti atkreiptas dėmesys į abiejų šalių istorines ir etnografines ribas, o taip pat vietinių gyventojų interesus.

Lietuva siekė atgauti jai iki 1819 m. priklausiusį pajūrį su Palanga ir jos apylinkėmis, taip pat turėjo pretenzijų į Alukštą ir Liepoją. Latviams rūpėjo Mažeikiai bei Palanga ir jos apylinkės.

1920 m. rugsėjį Rygoje, tarpininkaujant Anglijos misijos Baltijos šalyse atstovui Stivenui Talentsui, ginčams spręsti buvo sudaryta komisija. Į ją įėjo du Latvijos bei du Lietuvos atstovai. Pirmininku turėjo būti Didžiosios Britanijos atstovas. Abiem pusėms tarpusavyje nesusitarus – galutinis sprendimas turėjo priklausyti pirmininkui.

Didžiosios Britanijos vyriausybė komisijos pirmininku paskyrė Edinburgo universiteto profesorių J. Simpsoną, žinomą visuomenės veikėją, mokslininką ir teologą. Lietuvos delegacijai vadovavo Antanas Smetona, o nariu buvo paskirtas Lietuvos finansų ministras Martynas Yčas. Komisijos darbe kaip ekspertai dalyvavo žinomas kalbininkas profesorius Kazys Būga, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas ir vyriausiasis kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas. Sudarytoji arbitražo komisija darbą pradėjo 1920 m. gruodžio 29 d. ir jį baigė 1921 m. kovo 20 d.

Lietuvos delegacija visų pirma norėjo sutarti dėl sienų nustatymo principų, bet latvių delegacija vis vengė pasisakyti dėl tokių principų nustatymo. Dar kartą tarpusavyje abiem pusėms nesusitarus, 1921 m. kovo 21 d. galutinį žodį tarė J. Simpsonas.

Rusijos valdymo metais Palangos valsčiuje, kuris priklausė Kuršui, gyventojų sudėtis buvo tokia: lietuvių - 1724, latvių – 574, lenkų – 73, vokiečių 35, žydų – 550. Iš viso valsčiuje buvo 2956 gyventojai. Todėl Palangą, atsižvelgęs į gyventojų sudėtį, superarbitras priskyrė Lietuvai.
Dėl Šventosios uosto superarbitrui taip pat didelių abejonių nekilo. Kadangi šį uostą XVI a. anglai įrengė Lietuvai, tai jis ir buvo priskirtas Lietuvai. Taip ji atgavo 19,5 km pajūrio su Palanga. Šioje teritorijoje gyveno 3700 gyventojų, iš jų daugiau kaip 1000 buvo latviai.

1921 m. gegužės 14 d. Rygoje Lietuva ir Latvija pasirašė sienai nustatyti konvenciją. Lietuvos vardu Rygos konvenciją pasirašė užsienio reikalų ministras J. Purickis, Latvijos vardu – Z Meierovics. Tą pačią dieną buvo pasirašytos ir instrukcijos sienai nustatyti.

1921 m. kovo 30 d. latviai pasitraukė iš Palangos.

Šaltiniai: „XXI amžius“ Nr.78 (1478), Zigmas Tamakauskas. „Palanga - Lietuvos langas į jūrą“.
Palangos istorija. Libra Memelensis, Klaipėda 1999
D. Mukienė „Palangos grąžinimas Lietuvai“
Nuotrauka: Vytauto Didžiojo karo muziejus