Palangos garbės piliečiai

ALFREDAS TIŠKEVIČIUS (1913 11 17 – 2008 07 10)

Nuotrauka iš Palangos viešosios bibliotekos nuotraukų fondo.

Paskutinysis tiesioginis grafų Tiškevičių, kurie valdė Palangą per 100 metų, palikuonis, Palangos miesto garbės pilietis.

Alfredas Tiškevičius gimė 1913 m. lapkričio 17 d. Krokuvoje, grafų Felikso ir Antaninos Tiškevičių šeimoje. Jis buvo dešimtasis ir paskutinis vaikas šeimoje. Užaugo Palangoje. Mokėsi namuose, padedamas korepetitorių, vėliau –Panevėžio ir Kauno lenkų gimnazijose. Nuo 1926 m. A.Tiškevičius mokėsi Prancūzijoje, kur  1938 m. baigė Paryžiaus tarptautinių santykių institutą. Po metų, grįžęs į Palangą, motinai ir broliui  pasitraukus į Vakarus, valdė Palangos dvarą. Palangoje sukūrė šeimą, čia gimė sūnus Adomas Marija. 1940 m. jis su šeima traukėsi į Vakarus, prie Lietuvos-Vokietijos valstybinės sienos vokiečių gestapas jį suėmė, tardė ir kalino Tilžėje. Paleistas iš kalėjimo, pasitraukė į Lenkiją, gyveno Varšuvoje. Po antrojo pasaulinio karo, gyvendamas Lenkijoje, slėpė savo kilmę, gyveno kukliai, dirbo įvairius darbus.

Į Palangą grafas A.Tiškevičius atvyko tik po 52 metų, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Nuo tada jis kasmet vasaromis lankė Palangą, čia jautė dvasios pilnatvę. Grafas mylėjo Palangą ir jo žmones. A.Tiškevičius, nors augo lenkiškoje aristokratų šeimoje, bet bendravimas su paprastais žmonėmis, Palangos vaikais jam visam gyvenimui įkvėpė meilę Palangai, Lietuvai. Jis save laikė lietuviu. A.Tiškevičius buvo paprastas, kuklus, inteligentiškas, demokratiškas, tolerantiškas žmogus, gražiai kalbėjo žemaičių tarme.

1997 m. liepos 13 d. Tiškevičių rūmų Židinio menėje už giminės nuopelnus, kuriant ir vystant kurortą, jam, vieninteliam gyvam giminės palikuoniui, buvo suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas. Taip Palangos miesto savivaldybės taryba pagerbė grafų Tiškevičių giminę, kuri buvo neatsiejama nuo Palangos vardo. Daugiau nei 100 metų Juozapo, Sofijos, Felikso, Antaninos Tiškevičių vardai buvo tampriai susiję su Palanga, jos istorija. Tiškevičiai įkūrė ir vystė kurortą: išpuoselėjo Birutės parką, pastatė rūmus, buvo Palangos bažnyčios fundatoriai. Daug jų statinių papuošė Palangą: jūros tiltas, kurhauzas, „Anapilio“, „Baltoji“,  kitos vilos ir jų kompleksai. Grafų pastangomis Palangoje iškastas artezinis šulinys, atidaryta pirmoji ligoninė, veikė plytinė. Visa tai – grafų Tiškevičių giminės indėlis į Palangos kurorto plėtrą, jo garsinimą.

2008 m. liepos 10 d. Varšuvoje užgeso grafo Alfredo Tiškevičiaus gyvybė. Pagal jo valią urna su grafo A. Tiškevičiaus palaikais buvo palaidota Palangos miesto kapinėse, šeimos kapavietėje. Mirus A.Tiškevičiui, baigėsi su Tiškevičių gimine susijusi kurorto era.

1997 m.  Antaninos ir Felikso Tiškevičių palikuoniui už  giminės  nuopelnus, kuriant ir plėtojant Palangos kurortą, įteiktos pirmojo Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Naudota literatūra:

• DEGUTIS, Algimantas. Per gyvenimą su meile Palangai ir Lietuvai. Krantai, 2012, nr. 1, p. 64-69. 
• GRAJAUSKIENĖ, Livija. Alfredas Tiškevičius. Per gyvenimą – su meile Palangai. Palangos tiltas, 2013, lapkričio 19, p. 6-7.
• LUKAUSKAITĖ, Audra. Pirmieji grafo Alfredo Tiškevičiaus grįžimo į Palangą metai. Vakarinė Palanga, 2009, rugpjūčio 8, p. 4.
• PILIBAITIENĖ, Jūratė. Palanga pagerbė grafą Alfredą Tiškevičių. Vakarinė Palanga, 1997, liepos 16, p. 8-9.
• ZIGMANTAVIČIŪTĖ, Jurgita. Ketvirtadienį Palangą paliko paskutinis jos grafas. Vakarinė Palanga, 2008, liepos 12, p. 2, 10.

ROMUALDAS BUDRYS (g. 1933 07 26)

Nuotrauka iš Grafų Tiškevičių Palangos rūmai: architekto Franzo Heinricho Schwechteno piešiniai ir brėžiniai. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2008, p. 5.

Lietuvos muziejininkas, dailėtyrininkas, Palangos miesto garbės pilietis.

1. Budrys gimė 1933 m. liepos 26 d. Vertimuose (Baisogalos vlsč.). Baigė Baisogalos vidurinę mokyklą. 1959 m. baigė valstybinį Lietuvos dailės instituto keramikos specialybę. Nuo 1958 m. R. Budrys dirba Lietuvos dailės muziejuje restauratoriumi (1959-1960), direktoriaus pavaduotoju (1960-1979), direktoriumi (nuo 1979).
2. Budrys – muziejų, galerijų ekspozicijų bendraautorius: Palangos gintaro muziejaus (1969, 1986), Klaipėdos paveikslų galerijos (1973), Juodkrantės miniatiūrų (1976), Verkių rūmų (1990), Taikomosios dailės (1987) muziejų, Radvilų rūmų (1990),Vilniaus paveikslų (1994) galerijų.
3. Budrys prisidėjo prie Vilniaus arkikatedros lobyno išsaugojimo, parengė tapybos ir gintaro dirbinių parodų katalogų, parašė knygas: „Gintaras antikiniuose ir ankstyvųjų viduramžių šaltiniuose“ (1971), „Gintaras“ (1981), parengė albumą „Vilniaus katedros lobynas“ (2002, su kitais autoriais), daugelio LDM leidinių ir katalogų atsakingasis redaktorius.
4. Budrys apdovanotas Gedimino ketvirtojo laipsnio (1995) ir trečiojo laipsnio (1999) ordinais, jam suteiktas Baisogalos garbės piliečio vardas (2006).

2009 m. vasario 15 d. už nuopelnus Palangos kultūrai Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui savivaldybės sprendimu suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas. Gintaro muziejaus Židinio menėje vykusiame iškilmingame ceremoniale jam įteiktos antrojo Palangos miesto Garbės piliečio regalijos. Faktą, kad R. Budriui suteiktas Palangos miesto Garbės piliečio vardas, iškilmingame posėdyje paskelbė tuometinis Palangos miesto meras Vytautas Stalmokas, o savo parašais paliudijo garbingi svečiai – Telšių vyskupas Jonas Boruta ir Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus. Renginyje pristatytos R. Budrio pastangomis išleistos knygos:  „Grafų Tiškevičių Palangos rūmai: architekto Franzo Heinricho Schwechteno piešiniai ir brėžiniai“ (2008)  ir „Senoji Palanga: Henriko Grinevičiaus fotografijų ir atvirukų kolekcija“ (2009).

Budrys buvo įvertintas už jo didžiulį indėlį kurortui: kartu su bendraminčiais įkūrė bei išpuoselėjo Gintaro muziejų Palangoje; jo iniciatyva buvo tiriamos ir restauruojamos šimtametės kurorto bažnyčios istorines, ypatingos vertės relikvijos, tame tarpe – Palangos bažnyčios Didžiojo altoriaus paveikslas “Švenčiausioji mergelė Marija su vaikeliu“, nežinomo autoriaus sukurtas 17 a.; kartu su kurorto specialistais 1982 m. įkūrė skulptūrų parką Palangoje, 2008 m. šio parko ekspozicija atnaujinta.

Naudota literatūra:

• BAREIKAITĖ, Jogailė. Miesto garbės piliečiui R. Budriui įteiktos regalijos. Vakarinė Palanga, 2009, vasario 18, p. 7.
• BUDRYS, Romualdas. Romualdas Budrys: „Pirmąją gintaro ekspoziciją kūrėme iš nieko“: [pokalbis]. KalbėjosiLigita Sinušienė. Vakarinė Palanga, 2013, liepos 27, p. 7.
• GRAJAUSKIENĖ, Livija. Romualdas Budrys – muziejininkas, dailėtyrininkas, Palangos miesto garbės pilietis. Palangos tiltas, 2012, gruodžio 14, p. 8.
• ŠATAVIČIŪTĖ, Lijana. Budrys Romualdas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, t. 3, p. 562-563. ISBN 5-420-01512-9.

JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS (1909 03 15 – 1954 11 26)

Nuotrauka iš Lietuvos laisvės kovos sąjūdis 1949-1999. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999, p. 42.

Jonas Žemaitis – Lietuvos karininkas, partizanų vadas, rezistentas, dimisijos brigados generolas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų ginkluotųjų pajėgų organizatorius ir pasipriešinimo vadas, ketvirtasis Lietuvos prezidentas, Palangos miesto garbės pilietis.

Žemaitis gimė Palangoje. 1910 m. Žemaičių šeima apsigyveno Lomžoje, 1917 m. – Raseiniuose. Čia J. Žemaitis baigė progimnaziją. 1926-1929 m. jis mokėsi Kauno karo mokykloje, gavo leitenanto laipsnį. 1936-1938 m. J. Žemaitis studijavo Prancūzijos Fontenblo artilerijos mokykloje. Gavęs kapitono laipsnį, vadovavo Lietuvos kariuomenės 1-ojo, vėliau – 4-ojo artilerijos pulkų mokomosioms baterijoms.

1940 m. SSRS aneksavus Lietuvą, J. Žemaitis tęsė karinę tarnybą 617–ajame artilerijos pulke, buvo pulko mokyklos viršininkas.Prasidėjus karui,J. Žemaitis su grupe karininkų pasidavė į vokiečių nelaisvę. Nepanorėjęs tarnauti vokiečiams, išėjo į atsargą ir dirbo Kaune, vėliau – Šiluvoje. Vokiečių okupacijos metais įsijungė į rezistencinę veiklą. Sovietų armijai užėmus Lietuvą, slapstėsi, vėliau įsijungė į J.Čeponio vadovaujamą partizanų žebenkšties rinktinę Raseinių rajone, tapo šios rinktinės štabo viršininku. Prasidėjo aktyvi J.Žemaičio rezistencinė veikla. Jo pastangomis 1949 m. buvo galutinai suvienytas Lietuvos partizaninis judėjimas. 1949 m. partizanų vadų suvažiavime J. Žemaitis išrinktas  LLKS tarybos prezidiumo pirmininku. Jam suteiktas partizanų generolo laipsnis.

1951 m. J. Žemaitį ištiko insultas. Jis slapstėsi bunkeryje. 1953 m. gegužės 30 d. buvo suimtas, o 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime. J. Žemaičio kapas nežinomas.

1997 m. J. Žemaitis (po mirties) apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio kryžiumi.

1995 m. Lietuvos televizija pagal E. Ignatavičiaus ir J. Sabolio scenarijų sukūrė dokumentinį filmą „Ketvirtasis prezidentas“ (režisierius – J. Sabolius)

1999 m. prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atidengtas paminklas generolui J. Žemaičiui (skulptorius G. Luošaitis, architektas M. Mačiulis). 2009 m. Kaune, Karo muziejais sodelyje, atidengtas paminklas generolui J. Žemaičiui (skulptorius J. Šlivinskas).

2004 m. lapkričio 28 d. Palangoje atidengtas paminklas Jonui Žemaičiui (skulptorius Jonas Jagėla). 2009 m. kovo 15 d. J. Žemaičiui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Naudota literatūra:

• BENETIS A. Jonas Žemaitis-Vytautas: „Kova, kurią aš vykdžiau devynerius metus, turės savo rezultatus...“ // Palangos tiltas. 2009, kovo 7, p. 3.
• ČEKUTIS R. Ketvirtasis prezidentas ir jo kariuomenė // Valstybė. 2009, nr. 4, p. 14-20, 22-23.

• GAŠKAITĖ-ŽEMAITIENĖ N. Žuvusiųjų prezidentas. Vilnius, 2007, 566 p.

• JURGAITYTĖ D. Generolas Jonas Žemaitis-Vytautas – miesto Garbės pilietis // Palangos tiltas. 2009, kovo 18, p. 6.

• LUKŠAS A. Ketvirtojo prezidento dalia // Lietuvos žinios. 2010, geg. 28, p. 14-15.

• MARKUCKYTĖ E., PILKAUSKAS D. Lietuvos partizanų generolo šimtmetis // Respublika. 2009, rugpj. 29, p. 16.

LARSAS TOMAS LARSONAS (g. 1943 07 01)

Palangos miesto savivaldybės administracijos nuotrauka, 2018 m.

Palangos miesto partnerio Simrishamno (Švedija) gyventojas, buvęs pedagogas, dabar užsiimantis labdaringa veikla, Palangos miesto garbės pilietis

T. Larsonas gimė 1943 m. liepos 1 d. Simrishamnas partnerystės su Palanga sutartį pasirašė 1991 m. gegužės 10 d. Nuo tada L. T. Larsonas aktyviai dalyvauja labdaros darbe. Jo pastangomis kurorte gyvenantiems fizinę negalią turintiems vaikams ir suaugusiems padovanota daug įrangos. Savo gimtame mieste Simrishamne T. Larsonas vadinamas „Tomas Palanga“.

Larso Tomo Larsono (Lars Thomas Larsson) daugelį metų vykdoma reikšminga ir išskirtinė veikla Palangoje  bendruomenės narių buvo pastebėta ir įvertinta – T. Larsono 70 metų jubiliejaus proga bendruomenė rekomendavo jam suteikti miesto garbės piliečio titulą.

2013 m. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už veiklą ir ypatingus nuopelnus Lietuvos respublikai ir Palangos miestui Švedijos piliečiui Tomui Larsonui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas. Regalijos L. T. Larsonui įteiktos Palangos Kurhauzo atidarymo metu  2013 m. gruodžio 14 d.

Naudota literatūra:

• BUDRIŪNAITĖ, Dangirūta. Kodėl ketvirtąjį garbės piliečio vardą miestas suteikia ne lietuviui? Vakarinė Palanga, 2013, spalio 30, p. 3.
• GRAJAUSKIENĖ, Livija. Palanga turės ketvirtąjį Garbės pilietį. Palangos tiltas, 2013, lapkričio 5, p. 4.

JONAS BRINDZA (g. 1936 07 03)

Palangos miesto savivaldybės administracijos nuotrauka, 2021 m.

Pedagogas lituanistas, Palangos miesto garbės pilietis.

J. Brindza gimė 1936 m. liepos 3 d. Vozbučių kaime, Lazdijų r. Nuo 1943 m. mokėsi Juozapavičių pradinėje, nuo 1949 m. – Krikštonų septynmetėje mokyklose. 1952 m. pradėjo mokytis Alytaus r. Miroslavo vidurinėje mokykloje, o abitūros atestatą gavo Seirijų vidurinėje mokykloje. 1961 m. J. Brindza baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir gavo paskyrimą dirbti naujai pastatytoje Palangos vidurinėje mokykloje (dabar – Senoji gimnazija). Pradėjęs mokytojauti Palangoje, J. Brindza įkūrė moksleivių lituanistų būrelį ir jam vadovavo (1961-2000). Nuo 1965 m. mokytojas su savo literatais pradėjo dalyvauti Jaunųjų filologų konkursuose, iš kurių labai dažnai moksleiviai grįždavo, užėmę prizines vietas. Mokytojas J. Brindza išaugino ne vieną šiuo metu Lietuvoje žinomą asmenybę.

1975 m. J. Brindzai suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo garbės vardas. 1993 m. pedagogui suteikta lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo eksperto kvalifikacinė kategorija. Mokytojas apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu (1997), o Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų proga gavo Lietuvos Respublikos prezidento padėką (2003).

Į pensiją J. Brindza išėjo 2008 m.

2013 m. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Jonui Brindzai už veiklą ir ypatingus nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Palangos miestui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas. Palangos miesto garbės piliečio regalijos pedagogui įteiktos Palangos Kurhauzo atidarymo iškilmingo vakaro metu 2013 m. gruodžio 14 d.

Naudota literatūra:

• JONAS BRINDZA: „Linkiu išlikti mokytojais, netapkite valdininkais“. – Iliustr. // Vakarinė Palanga. 2013, lapkr. 27, p. 7.

• BRINDZA JONAS// Palanga. Kraštiečiai: rinktinės biografijos. Kaunas, 2013, p. 143.

• GALINAUSKIENĖ J. Jono Brindzos kodas // Seirijų praeitis ir dabartis. Vilnius, 2013, p. 375-379.

DANIUS PUODŽIUS (g. 1935 10 28)

Palangos miesto savivaldybės administracijos nuotrauka, 2021 m.

Inžinierius, politikos, visuomenės, kultūros veikėjas, Palangos miesto garbės pilietis.

D. Puodžius gimė 1935 m. spalio 28 d. Saukiškių kaime, Molėtų rajone. Jis mokėsi Utenos 1-ojoje vidurinėje mokykloje (1946–1954), studijavo Kauno politechnikos institute (1954–1959), neakivaizdiniu būdu baigė Leningrado aukštąją partinę mokyklą (1980).

Jaunasis specialistas paskirtas Užvenčio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju (1959–1962), pirmininku (1962–1963). Vėliau jis dirbo Plungės rajono vykdomojo komiteto pirmininku  (1965–1969), Palangos vykdomojo komiteto pirmininku (1969–1989), 1989–2009 m. buvo Palangos m. komunalinio ūkio įstaigų susivienijimo,  UAB „Palangos komunalinis ūkis“ vyriausiuoju inžinieriumi, direktoriaus pavaduotoju.

D. Puodžius buvo vietinių darbo žmonių deputatų tarybos narys Užvenčio, Tauragės, Plungės rajonuose ir Palangoje (1959–1990), LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1971–1985), Palangos miesto savivaldybės tarybos narys (1995–1997), 2007–2011).

Prie Palangos valdžios vairo D. Puodžius buvo 20 metų. Jo vadovavimo miestui laikotarpiu kurorto teritorija išsiplėtė, pastatyta daug svarbių objektų, kurortas priimdavo svečius ištisus metus. Daug dėmesio skirta Vanagupės komplekso vystymui. Pastatytas „Linas“, Reabilitacijos ligoninė, Jūrininkų ligoninės korpusas, poliklinika, fizioterapijos gydyklos, „Lino“ ir „Jūratės“ baseinai, iškilo sveikatos objektų korpusai – „Žilvinas“, „Voveraitė“, „Eglė“, „Energetikas“ (Šventojoje). Pastatytas prekybos centras, darželiai, 3-ioji vidurinė mokykla ir kiti objektai, rekonstruotos „Gintaro“ ir „Neringos“ poilsinės.

D. Puodžiui būnant vykdomojo komiteto pirmininku, Palangoje labai sparčiai buvo statomi gyvenamieji namai – iškilo A, B, C gyvenamųjų namų kvartalai. Per 20 pirmininko vadovavimo kurortui metų pastatyta virš 3 tūkstančių butų, nutiesta ir išasfaltuota naujų gatvių, įrengtas 12 km dviračių takas.

Ypač didelį dėmesį pirmininkas skyrė natūraliai gamtai, žaliųjų plotų ir želdinių vystymui. Palangos miesto vadovui teko rūpintis, kaip pašalinti iš tanklaivio „Globe Assimi“ išsiliejusio ir užpylusio visą Palangos paplūdimį mazuto žalos padarinius (1981).

Reikšmingas D. Puodžio indėlis Palangos kultūriniam gyvenimui: pastatyta  nauja vaikų muzikos mokykla, į naujas patalpas perkelta viešoji biblioteka, iškilo Moksleivių rūmai. Nuo 1970 m. D. Puodžiaus iniciatyva rengiamos kurortinio sezono pradžios šventės.

Danius Puodžius apdovanotas garbės ženklo ordinu (1971), 2 medaliais (1965, 1970), Palangos miesto savivaldybės padėkos raštais. 1985 m. jam suteiktas nusipelniusio LTSR kultūros veikėjo vardas.

Nuo 2010 m. D. Puodžius – Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo pirmininkas. Kolegos – šio klubo nariai – pasiūlė jo kandidatūrą suteikti Palangos miesto garbės piliečio vardą.

2015 m. kovo 26 d. Palangos miesto savivaldybės  tarybos sprendimu už ypatingus nuopelnus Lietuvos Respublikai, ilgametę ir reikšmingą veiklą Palangos miestui, Daniui Puodžiui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Naudota literatūra:

• GRAJAUSKIENĖ L. Danius Puodžius: „Augau ne aš, mano akyse augo Palanga“ // Palangos tiltas. 2012, rugs. 14, p. 9.

• GRAJAUSKIENĖ L. Palanga turi dar du Garbės piliečius: Vitalių Litvaitį ir Danių Puodžių // Palangos tiltas. 2015, kovo 27, p. 5.

• PETRONYTĖ J. Palangiškiai pagerbė dar du garbės piliečius // Vakarų ekspresas. 2015, bal. 8, p. 6.

• PUODŽIUS D. Žmogus po valdišku antspaudu  / kalbėjosi  M. Tamkevičienė  // Vakarinė Palanga. 1995, kovo 18, p. 8.

• PUODŽIUS D. // Kraštiečiai. Palanga. Kaunas, 2013, p. 246.

VITALIUS BERNARDAS LITVAITIS (g. 1937 07 26)

Palangos miesto savivaldybės administracijos nuotrauka, 2021 m.

Inžinierius-ekonomistas, visuomenės, kultūros veikėjas, spaudos bendradarbis, Palangos miesto garbės pilietis.

1. B. Litvaitis gimė 1937 m. liepos 26 d. Stolaukio kaime, Vilkaviškio rajone. 1965 m. baigė Vilniaus statybos technikumą (pastatų santechniniai įrengimai), 1974 m. – Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Į Palangą V. B. Litvaitis persikėlė 1961 m. rudenį. Dirbo darbininku-statybininku, nuo 1963 m. – Palangos vietinio ūkio valdyboje (nuo 1965 m. – Komunalinių įmonių kombinatas) inžinieriaus, vėliau – vyriausiojo inžinieriaus pareigose. 1969 m., įsteigus Vandentiekio ir kanalizacijos valdybą (vėliau – Teritorinė vandentiekio ir kanalizacijos valdyba (TVKV), Valstybinė vandens tiekimo įmonė, UAB „Palangos vandenys“), dirbo šios įmonės vadovu iki išėjimo į pensiją (2001 m.).
2. B. Litvaitis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, ypač kultūros srityje. Jis buvo kurortinio sezono atidarymo švenčių organizacinio komiteto narys (1969–2000, atsakingas už karnavalo organizavimą), Lietuvos dailininkų sąjungos narių kasmetinių plenerų Palangoje organizatorius (1984–2000). Tuometinio Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininko skulptoriaus K. Bogdano paskatintas, V. B. Litvaitis rengė rudeninius tapytojų plenerus. Jų metu sukurti tapybos darbai būdavo eksponuojami Teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos salėje. Į ataskaitinių parodų atidarymą atvykdavo menotyrininkai. Iš viso įvyko 6 plenerai. Įmonė sukaupė 100 tapybos darbų kolekciją, ji buvo eksponuota ir Palangos viešosiose erdvėse.

Vandentiekininkai įmonės vadovo dėka bendradarbiavo su Lietuvos dailės muziejumi. Įmonė teikdavo techninę paramą muziejui, parengiant skulptūrų parodas Vytauto-Dž. Simpsono gatvių skvere, o muziejaus darbuotojai skaitė paskaitas vandentiekio darbuotojams. Rudenį, uždarant skulptūrų parodas, pavykdavo susitarti, kad dalį eksponatų muziejus paliktų Palangai visam laikui. 2008 m. skulptūrų parkas Palangoje buvo atnaujintas ir išplėstas. Kartu su skulptūrų parko rekonstrukcijos autoriumi architektu L. Mardosu ir ekspozicijos autoriumi R. Budriu darbavosi ir V. B. Litvaitis, parūpindamas transportą, kėlimo įrenginius, darbininkus.

Kultūros veikėjo iniciatyva atstatytas prieškario Palangos simbolis – „Laiminančio Kristaus“ skulptūra. Atgimimo laikotarpiu V. B. Litvaitis gyventojų susirinkimo metu paragino miestelėnus atkurti skulptūrą. Pirmiausia jis pradėjo nuo archyvinės bei istorinės medžiagos paieškų.   Skulptūros rekonstrukcijos autorius – skulptorius S. Žirgulis. Ieškota medžiagų, darbų vykdytojų ir lėšų. Buvo gauta tuo metu deficitinė bronza, skulptūrą išliejo Kauno „Centrolitas“, postamentui išpjauti akmens rieduliai, suaukotos lėšos. 1993 m. birželio 14-ąją – Gedulo ir Vilties dieną – skulptūra buvo atidengta Palangos parke ir vyskupas A. Vaičius ją pašventino. 2007 m. rugsėjo 1 d. atšvęstas skulptūros „Laiminantis Kristus“ šimtmečio jubiliejus. Palangos miesto savivaldybė, Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios parapija ir Lietuvos dailės muziejus surengė iškilmingą minėjimą, kuriame prisiminta šio paminklo istorija.

Vandentiekininkų vadovas daug prisidėjo, propaguojant skulptūros meną Palangoje. Jo iniciatyva skautų akmuo sugrįžo į buvusią vietą, pastatytas bronzinis dr. J. Basanavičiaus biustas (2002, skulptorius J. Zikaras). Kitos skulptūros buvo nuvalytos, restauruotos, pakeltos ant postamentų, nuvežtos ir pastatytos  miesto įstaigose ar prie jų. V. B. Litvaitis rūpinosi 13 skulptūrų Palangos viešose erdvėse pastatymu.

B. Litvaitis apdovanotas VLŪPP (Maskva) bronzos ir sidabro medaliais, jam suteikti Lietuvos nusipelniusio komunalinio ūkio darbuotojo (1987) ir Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos garbės nario (2001) vardai, įteiktas Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos Garbės ženklas (2010).

Palangos miesto laikraščiuose V. B. Litvaitis rašo kurorto kultūros, istorijos temomis,  surinko kraštotyrinės medžiagos apie svarbius miesto istorijai žmones, parašė Palangos miesto vandentvarkos ūkio raidos istoriją „Šimtmečio istorija“ (2008, su L. Peleckiu-Kaktavičiumi), skirtą Palangos vandens tiekimo 100 metų sukakčiai, atsiminimų knygą „Esu toks, koks esu“ (2015).

B. Litvaitis – vienas iš kurorte rengiamo ir tradicija tapusio „Palangos dienų“ renginio, apimančio dvi Palangai svarbias istorines datas, iniciatorių.

2015 m.  kovo 26 d. Palangos miesto savivaldybės  tarybos sprendimu už ypatingus nuopelnus Lietuvos Respublikai, aktyvią kultūrinę, visuomeninę veiklą ir svarų indėlį Palangos miestui, kuriant bendruomenės kultūrinę gerovę, Vitaliui Bernardui Litvaičiui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Naudota literatūra:

• GRAJAUSKIENĖ, Livija. Palanga turi dar du Garbės piliečius: Vitalių Litvaitį ir Danių Puodžių. Palangos tiltas, 2015, kovo 27, p. 5.
• LEKAVIČIENĖ, Agnė. Bernardas Vitalius Litvaitis – Palangos skulptūrų parko įkūrėjas. Palangos tiltas, 2012, kovo 30, p. 9.
• LITVAITIS, Vitalius Bernardas. Gedulo dieną Palangoje mena ir „Laiminančio Kristaus“ prisikėlimas. Palangos tiltas, 2012, birželio 12, p. 1, 3, 5.
• LITVAITIS, Vitalius Bernardas. Palangos viešosios skulptūros – ne vien dekoracija. Vakarinė Palanga, 2000, lapkričio 25, p. 5; lapkričio 29, p. 7.
• PETRONYTĖ, Jurga. Palangiškiai pagerbė dar du garbės piliečius. Vakarų ekspresas, 2015, balandžio 8, p. 6.
• RAUDYTĖ, Ilona. Palangoje bus paminklas J. Basanavičiui. Palangos tiltas, 2002, vasario 2, p. 5.
• VAIČIULIENĖ, Jolita. Palangos skulptūrų parkas: istorija ir perspektyvos. Vakarinė Palanga, 1996, balandžio 6, p. 10.

VLADAS ŽULKUS (g. 1945 04 16)

 Palangos miesto savivaldybės administracijos nuotrauka, 2021 m.

Archeologas, istorikas, akademikas, profesorius, habilituotas daktaras, Palangos miesto garbės pilietis

 V. Žulkus gimė 1945 m. balandžio 16 d. Telšiuose. 1947 m. tėvai persikėlė į Palangą. 1962 m. jis baigė Palangos vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą (dabar – VGTU, 1962–1964). Atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje, įsidarbino Klaipėdos hidrometeorologijos observatorijoje techniku ir neakivaizdiniu būdu studijavo okeanografiją Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) hidrometeorologijos institute (1967–1969). Paminklų konservavimo instituto (vėliau – Paminklų restauravimo-projektavimo institutas) Klaipėdos skyriuje dirbo techniku, mokslo darbuotoju, archeologų grupės vadovu. V. Žulkus neakivaizdiniu būdu 1976 m. baigė Vilniaus universitetą, kur studijavo istoriją. 1985–1988 m. V. Žulkus – TSRS MA Archeologijos instituto (Maskva) aspirantas. 1988 m. jis apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją tema „Klaipėda ir jos regionas XI–XVII amžiais“. 1993 m. už šią disertaciją buvo pripažintas istorijos mokslų daktaro laipsnis. 1990–1992 m. V. Žulkus – Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius.

V. Žulkus dirbo Klaipėdos universitete (toliau – KU) Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centre (dabar – Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas (BRIAI) vyr. moksliniu bendradarbiu, 1993–1997 m. – šio mokslo centro direktorium ir dėstytoju Istorijos katedroje. 1995 m. jam suteiktas pedagoginis docento vardas. 1999 m. Lietuvos istorijos institute jis apgynė habilitacinį darbą tema „Kuršiai vakarinių baltų geležies amžiaus kultūroje ir visuomenėje“. V. Žulkui suteiktas habilituoto istorijos mokslų daktaro laipsnis. 1998–2001 m. V. Žulkus – Klaipėdos universiteto Istorijos katedros vedėjas bei vyr. mokslinis bendradarbis. 2001 m. Vilniaus universiteto taryba V. Žulkui suteikė profesoriaus vardą.  2001–2002 m. V. Žulkus KU BRIAI direktorius ir profesorius Istorijos katedroje. 2002–2012 m. V. Žulkus – Klaipėdos universiteto rektorius ir vyriausias mokslo darbuotojas KU BRIAI.

Profesorius V. Žulkus aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje: nuo 2000 m. – Lietuvos archeologijos draugijos narys; nuo 2006 m. dalyvauja Baltijos jūros regiono valstybių kultūros paveldo bendradarbiavimo programoje (Lietuvos atstovas Povandeninio kultūros paveldo darbo grupėje); nuo 2006 m. – asociacijos „Lietuvos-Vokietijos forumas“ narys, nuo 2008 m. – šios asociacijos valdybos pirmininkas; nuo 2010 m. – UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos šalių Mokslinio ir techninio patariamojo komiteto narys; nuo 2010 m. – ICOMOS Povandeninio kultūros paveldo Tarptautinio komiteto narys; nuo 2010 m. – Römisch-Germanische Komission (Deutsches Archäologisches Institut) narys; Klaipėdos ir Palangos miestų savivaldybių Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narys. Profesorius V. Žulkus pirmasis Lietuvoje pradėjo povandeninės archeologijos tyrimus ir daug prisidėjo prie Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos ratifikavimo Lietuvoje.

V. Žulkus parašė 6 monografijas, yra keleto kolektyvinių monografijų autorius, įvairiomis kalbomis paskelbė apie 150 mokslinių straipsnių. Nuo 2008 m. V. Žulkus – Lietuvos mokslų akademijos narys-ekspertas, nuo 2011 m. – tikrasis narys.

Profesorius V. Žulkus apdovanotas Palangos miesto 750 m. jubiliejiniu medaliu (2003), Klaipėdos apskrities garbės ženklu (2008), Valstybine mokslo premija už darbų ciklą „Baltai Baltijos jūros erdvėje (1994–2008 m.)“ (2009, kartu su Audrone Bliujiene ir Algirdu Girininku), suteiktas Klaipėdos miesto kultūros magistro vardas (2009), Rusijos federalinio I. Kanto vardo (Kaliningradas) universiteto garbės daktaro vardas (2009), apdovanotas Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2011), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2011).

2015 m. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už miesto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje, prie šio tikslo prisidedant savo darbais ir ilgamete reikšminga moksline, kultūrine, visuomenine veikla, kuriant Palangos miesto gyventojų kultūrinę ir dvasinę gerovę, archeologui, istorikui, akademikui, profesoriui, habilituotam daktarui Vladui Žulkui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Naudota literatūra:

• BUDRIŪNAITĖ, Dangirūta. Vladas Žulkus: „Archeologas – lyg alkanas žmogus, kuris nori suvalgyti kuo daugiau“. Vakarinė Palanga, 2010, balandžio 24, p. 7.
• GRAJAUSKIENĖ, Livija. Vladas Žulkus: „Archeologai visus duomenis turi išsikasti kastuvais“. Palangos tiltas, 2012, lapkričio 9, p. 8.
• KASPERAVIČIŪTĖ, Eglė. Uostamiestyje pagerbtas tolerantiškiausias metų žmogus. Klaipėda, 2007, gruodžio 10, p. 1, 4.
• Lietuvos mokslo premijų komisija praneša, kad 2009 m. Lietuvos mokslo premijos skirtos. Mokslas ir technika, 2010, nr. 2, p. 6.
• PILAITIS, Gediminas. Rektorius gelmių pasaulyje atsikrato kasdienių rūpesčių. Lietuvos rytas, 2006, rugpjūčio 4, p. 6.
• Vladui Žulkui suteiktas Palangos garbės piliečio vardas. Vakarinė Palanga, 2015, liepos 8, p. 4.
• ŽULKUS, Vladas. Palangos viešosios bibliotekos anketa žinynui „Palangos vardai“ [mašinraštis]. Palanga, 2013. [4] lap.
• ŽULKUS, Vladas. Vladas Žulkus: „Tikrąjį gyvenimą dovanojo Lietuvos laisvė ir Palanga“. Kalbėjosi Evelina Želvytė. Vakarų ekspresas, 2015, liepos 15, p. 10.
• ŽULKUS, Vladas. Iš Asmenybės. 1990–2015 m. Lietuvos pasiekimai. Vilnius: BALTO print , 2015, d. 2, p. 1185. ISBN 978-609-95578-5-4.
• ŽULKUS, Vladas. Iš Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 303-304. ISBN 978-609-95578-0-9.
• ŽULKUS, Vladas. Iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014, t. 25, p. 815. ISBN 978-5-420-01741-8.

MALGORŽATA OMILANOVSKA (g. 1960 04 10)

Palangos miesto savivaldybės administracijos nuotrauka, 2018 m.

Lenkijos mokslininkė, kultūros istorikė, profesorė, habilituota daktarė, Palangos miesto garbės pilietė

Malgoržata Omilanovska (Małgorzata Omilanowska) gimė 1960 m. balandžio 10 d. Varšuvoje (Lenkija). Baigė Varšuvos universitetą,  Berlyno technikos universitete studijavo architektūrą. 2012–2014 m. M. Omilanovska buvo Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo viceministrė, 2014–2015 m. –  Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministrė.

Profesorė atliko išskirtinės svarbos ir vertės Palangai darbą – parašė ir paskelbė monografiją lenkų kalba: „Nadbałtyckie Zakopane. Połąga w czasach Tyszkiewiczow“ (2011). Ši knyga išversta į lietuvių kalbą: „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (2014). Autorė daug metų tyrinėjo Tiškevičių laikų  Palangą, pasitekdama įvairių šalių archyvinę, ikonografinę medžiagą, dokumentus,  ir yra geriausia to laikmečio Palangos istorijos  žinovė. M. Omilanovska Lietuvos dailės muziejaus metraštyje (t. 9, 2007) publikavo straipsnį „Franzo Schwechteno, Édouardo André ir Stanisławo Witkiewicziaus projektai Palangoje“. Jame pirmą kartą buvo paskelbti vokiečių architekto F. Schwechteno Palangos rūmų statybos brėžiniai, kurie buvo saugomi Berlyno archyve. Profesorės publikuoti brėžiniai labai pasitarnavo, atkuriant autentišką Palangos grafų Tiškevičių rūmų (dabar – Gintaro muziejus) struktūrą.

Profesorė Palangoje lankėsi 2015 m., kai po restauracijos buvo atidarytas atnaujintas Palangos gintaro muziejus. Tuometinė Lenkijos kultūros ministrė renginio metu pristatė savo monografiją „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“.

2016 m. gruodžio 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už Palangos miesto vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje savo darbais ir veikla mokslo, kultūros srityse bei ypatingus nuopelnus Palangos miestui profesorei, habilituotai daktarei Malgoržatai Omilanovskai suteiktas Palangos miesto garbės pilietės vardas.

Naudota literatūra:

1. JEGELEVIČIUS, Linas. Buvusi Lenkijos kultūros ministrė: „Mero juokai buvo ne be pagrindo“. Palangos tiltas, 2017, sausio 24, p. 4.
2. Paskelbtos dar dviejų Palangos miesto garbės piliečių pavardės. Vakarinė Palanga, 2017, sausio 7, p. 4.

GRAŽINA OŠKINYTĖ-EIMANAVIČIENĖ (g. 1942 01 19)

Palangos miesto savivaldybės administracijos nuotrauka, 2021 m.

Dailininkė (grafikė), Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Palangos kūrybinės grupės „Mostas” narė, Palangos miesto garbės pilietė.

Gražina Oškinytė gimė 1942 m. sausio 19 d. Kaune, aviacijos konstruktoriaus Broniaus Oškinio ir Birutės Obelenytės-Oškinienės šeimoje. G. Oškinytė 1959 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą. Vilniaus valstybiniame dailės institute studijavo grafiką.  1965 m., baigusi institutą, G. Oškinytė įgijo pramoninės grafikos specialybę.

Nuo 1965 m. G. Oškinytė-Eimanavičienė gyvena Palangoje. Ji dirbo dailininke Prekybos valdyboje, Statybos ir architektūros skyriuje, „Naglio“ kino teatre, turėjo užsakymų Klaipėdos dailės kombinate.

Nuo 1967 m. G. Oškinytė dalyvauja parodose. 1971 m. ji suruošė pirmąją personalinę parodą Klaipėdos dramos teatre. Nuo 1978 m. grafikė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, dalyvauja kasmetinėse klaipėdiečių ir bendrose respublikinėse dailės parodose. Dailininkė autorines parodas yra eksponavusi Palangoje, Klaipėdoje, Kretingoje, Telšiuose, Rusnėje, Juodkrantėje, Molėtuose, Biržuose, Švėkšnoje, Plungėje, Kėdainiuose, Šilutėje, Kaune, Vilniuje, Liepojoje, Jūrmaloje (Latvija), Kaliningrade (Rusija), Strasbūre (Prancūzija).

Grafikos darbuose dailininkė naudoja įvairias technikas – ofortą, akvatintą, kartono raižinį, tušą ir plunksną, monotipiją, piešia pastele ir grafitu. Jos darbų temos – dažnai baltiškos, susijusios su gamta. Sukurti darbų ciklai: „Piliakalniai“, „Žemės rūbas“, „Akmenų ženklai“, „Labas ir sudie“, „Pajūrio formos“, „Klodai“ ir kt.

Oškinytė-Eimanavičienė sukūrė skulptūras: „Interliudija“ (1985), kuri ilgus metus puošė Vasaros estrados kiemelį, o dabar eksponuojama Palangos skulptūrų parkelyje; stelą parko įkūrėjui E. Andrė atminti (2007), kuri prie vartų pasitinka Palangos Birutės parko lankytojus; keletą skulptūrų iš medžio.

Dailininkė gilinosi į heraldikos specifiką – atkūrė Palangos herbą. Daugeliui miesto įstaigų ir organizacijų (vaikų darželiams „Nykštukas“, „Pasaka“, „Gintarėlis“, „Ąžuoliukas“, ansambliams „Mėguva“ ir „Bočiai“, S. Vainiūno meno mokyklai, Palangos viešajai bibliotekai, Trečiojo amžiaus universitetui, Palangos botanikos parkui, Palangos kurorto muziejui, Lietuvos ir Prancūzijos kultūros draugijos Palangos skyriui) menininkė sukūrė logotipus. Paskelbus Palangą kultūros sostine, G. Oškinytė sukūrė ženklą „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013“. Palangos botanikos parko šimtmečiui ji sukūrė pašto ženklą, kalendorių, suvenyrinį leidinį „Birutės daina“, taip pat kvietimus ir plakatus kitoms svarbioms miestui progoms: Senosios vaistinės įkūrimo 150-mečiui, Palangos viešosios bibliotekos 50-mečiui, dr. J. Šliūpo 150-osioms gimimo metinėms, V. Jurgučio 112-osioms gimimo metinėms, „Laiminančio Kristaus“ skulptūros atstatymui. Pagal dailininkės G. Oškinytės piešinius ant Birutės kalno atkurtas stogastulpis 1863 m. sukilimo dalyviams atminti. Dailininkė daugeliui palangiškių sukūrė ekslibrisus, nupiešė Palangos miesto planą, skirtą interjerui (1977).

1983 m., įsikūrus Palangos menininkų kūrybinei grupei „Mostas“, tapo jos nare. Dailininkė aktyviai dalyvauja kūrybinės grupės veikloje: parodose, pleneruose, akcijose. Ji – tęstinio projekto „Šventosios žemės atminties ženklai“ dalyvė. 2002 m. dailininkė suruošė jubiliejinę parodą „Abipus horizonto“, išleido katalogą „Abipus horizonto“ (2002). 2012 m. eksponavo jubiliejinę parodą „Ties horizontu“, 2013 m. išleido kūrinių albumą „Sumanymai“, skirtą tėvo Broniaus Oškinio 100-osioms gimimo metinėms.

Dailininkė iliustravo knygas (E. Karnauskaitė „Iš smilčių“, „Užpustomi“ ir kt.), sukūrė viršelius knygoms „Audra Lukauskytė: publikacijos, atsiminimai, bibliografija“, „Palangos viešoji biblioteka laiko tėkmėje“.

Menininkė – dažna mokinių kūrybos konkursų vertinimų komisijų narė ir pirmininkė, buvusios savivaldybės kultūros tarybos narė, Palangos Sąjūdžio kūrimo grupės narė.

Grafikei 2005 m. suteiktas Meno kūrėjo statusas.

2015 m. G. Oškinytė-Eimanavičienė sukūrė Kryžiaus kelio stočių ciklą Kūlupėnų bažnyčiai.

2017 m. grafikė Palangoje pristatė jubiliejinę parodą „Piliakalniai“, išleido kūrybos albumą „Klodai“, Lietuvos Respublikos Seime kartu su skulptoriumi P. Baronu eksponavo parodą „Palanga ir Šventoji heraldikoje, grafikoje, medaliuose“.

2016 m. gruodžio 29 d. Palangos miesto savivaldybės taryba už aktyvią kultūrinę, visuomeninę veiklą ir svarų indėlį Palangos miestui, kuriant  bendruomenės kultūrinę gerovę,  dailininkei Gražinai Oškinytei-Eimanavičienei suteikė Palangos miesto garbės pilietės vardą. Palangos miesto garbės pilietės regalijos grafikei iškilmingai įteiktos 2017 m. balandžio 4 d. Palangos dienų metu.

Naudota literatūra:

• GEDVILAITĖ, Rasa. Kūrybos kloduose – ir Palanga, kuri už nuopelnus atitinkamai įvertino kūrėją. Palangos tiltas, 2017, sausio 20, p. 5, 9.
• JOKUBAVIČIENĖ, Kristina. [Gražina Oškinytė-Eimanavičienė]. Iš: OŠKINYTĖ-EIMANAVIČIENĖ, Gražina. Klodai: grafika, tapyba, skulptūra. Palanga: Palangos kūrybinė grupė „Mostas“, 2017, p. 4–6. ISBN 978-609-95537-1-9.

• OŠKINYTĖ-EIMANAVIČIENĖ Gražina Viktorija. Iš: Kraštiečiai. Palanga. Kaunas: Leidybos idėjų centras, 2013, p. 231. ISBN 978-609-95578-0-9.

• Paskelbtos dar dviejų Palangos miesto garbės piliečių pavardės. Vakarinė Palanga, 2017, sausio 7, p. 4.
• STUKNYTĖ, Agnė. G. Oškinytė-Eimanavičienė: kūryba ties horizontu. Vakarinė Palanga, 2012, sausio 25, p. 7.

MIKAS KOSTAS BALČIUS (gim. 1948 12 11)

Palangos miesto savivaldybės administracijos nuotrauka, 2021 m.

Archeologas, istorikas, kraštotyrininkas, numizmatas, kolekcininkas, Palangos miesto garbės pilietis (2019).

M. Balčius gimė 1948 m. gruodžio 11 d. Šventojoje, senoje kuršininkų – Šventosios latvių – šeimoje. Oficialiai jis latvis, o pagal etninę grupę – kuršis. 1956 m. jis baigė Šventosios aštuonmetę mokyklą, vėliau – Palangos vakarinę vidurinę mokyklą.

M. Balčius, dar būdamas mokiniu, domėjosi archeologiniais radiniais. 1966 m. jis aptiko pirmuosius radinius ir apie tai pranešė muziejininkams. Archeologės Rimutės Rimantienės vadovaujamai archeologinei grupei ėmus kasinėti, Šventojoje atrastos akmens amžiaus gyvenviečių liekanos. 1967 m. M. Balčius atrado Elijos miestelio kultūrinius sluoksnius, 1990 m. kasinėjo Riciškės karčiamos vietą, 1991 m. – Būtingės dvarvietę. Įvairiuose moksliniuose ir mokslo populiarinimo leidiniuose M. Balčius publikavo daug straipsnių Šventosios istorijos, kraštotyros, tautosakos, numizmatikos temomis. Knygai „Palangos istorija“ (Klaipėda, 1999) M. Balčius parašė skyrių „Elija ir Būtingė“. Palangos viešoji biblioteka parengė M. Balčiaus knygą „Iš Šventosios praeities“ (Palanga, 2016). Joje publikuojami tekstai, parašyti 1998–2015 m. apie Šventąją, jos istoriją, senųjų kuršių pėdsakus, kuršininkų tautosaką, etnografiją, šventojiškių bendruomenės tradicijas, valgius, naudotus žvejybos įrankius, žvejų papročius, vėjus ir kt.

Šventojiškis tėvų name įkūrė archeologinių iškasenų ir senienų muziejų. Jo kolekciją sudaro Šventosios krašto antikvariniai baldai, archeologiniai radiniai, senoviniai žvejybos, kalvystės, medžio apdirbimo įrankiai, knygos, nuotraukos, buities daiktai, monetos, įvairios paskirties daiktai. Senų daiktų rinkimas – kolekcininko pomėgis. Palangos kurorto muziejui perduoti M. Balčiaus kolekcijos aprašai, turintys istorinę, archeologinę, kraštotyrinę vertę. Juose surinkta informacija apie Eliją, Šventąją, Riciškę, Būtingę, įvairių radinių sąrašai, tyrinėtų vietų planai, piešiniai, Šventosios apylinkėse vykusių kasinėjimų dokumentacija ir kt.

Kuršių palikuonis 1996 m. įkūrė Lietuvos kuršių draugiją ir jai vadovauja. Už nuopelnus latvių kultūrai, draugijos įkūrimą, jos veiklą ir kuršių tradicijų puoselėjimą Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga Miką Balčių apdovanojo Trijų žvaigždžių ordinu (2001). M. Balčiui įteiktas Palangos miesto 750 metų jubiliejinis medalis (2003), Latvijos respublikos nacionalinė folkloro premija (2005).

Kuriant meninės dokumentikos ilgametražį filmą apie Šventosios miestelį, jame gyvenančią ir pamažu nykstančią kuršininkų bendruomenę („Vėjų žemė“, 2016, režisierius E. Samsonas) savo įžvalgomis, istorijos žiniomis M. Balčius pasidalino su filmo kūrėjais, tapo vienu iš pagrindinių filmo herojų.

Kraštotyrininkas palaiko ryšius su muziejais, rengia pranešimus įvairiose konferencijose, seminaruose, skaito paskaitas kraštotyros temomis. Šventojiškiai jį vadina vaikščiojančia istorijos enciklopedija, Šventosios šviesuoliu, miestelio  metraštininku. M. Balčius aktyviai dalyvauja kurorto kultūriniame gyvenime.

2018 m. Šventosios bendruomenė, gausūs svečiai iš Lietuvos ir Latvijos gražiai paminėjo M. Balčiaus 70-metį, padėkojo už jo meilę kraštui, lietuviškos ir latviškos kultūros puoselėjimą. Jubiliatui skambėjo padėkos ir sveikinimų, linkėjimų žodžiai, dainos, jam įteikta Lietuvos kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson padėka ir Latvijos Respublikos Nepaprastojo įgaliotojo ambasadoriaus Einaro Semanio įvertinimas. Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Šiaulienė jubiliatui įteikė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio medalį.

2019 m. gegužės 30 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už išskirtinius nuopelnus Šventajai ir Palangai bei už reikšmingą indėlį į šio krašto istorijos ir archeologijos tyrinėjimus Mikui Kostui Balčiui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

VIDMANTAS GRICIUS (gim. 1969 01 06)

Palangos miesto savivaldybės administracijos nuotrauka, 2021 m.

Kunigas, Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės parapijos klebonas (1995–2016)

Vidmantas Gricius gimė 1969 m. sausio 6 d. Ketūnų kaime, Mažeikių rajone. 1976–1987 m. mokėsi Mažeikių 1-ojoje vidurinėje mokykloje.

Po tarnybos sovietinėje armijoje, 1989 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją. Baigęs seminariją, V. Gricius 1993 m. paskirtas dirbti vikaru šv. Kazimiero parapijoje Klaipėdoje, 1995 m. – klebonu Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės, o nuo 1997 m. ir Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčių parapijose, 2016 m. – klebonu Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios parapijoje.

1995 m. paskirtas Šventosios parapijos klebonu, kun. V. Gricius nuo pirmų dienų rūpinosi Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios statyba pagal architektų R. Krištapavičiaus ir G. Aperavičiaus parengtą projektą. Kun. V. Griciui atvykus, tebuvo tik bažnyčios pamatai, išvykstant – stovėjo ypatingos architektūrinės formos bažnyčia.

Paskyrus šalia statomos bažnyčios buvusį karininkų dviaukštį namelį su ūkiniu pastatu, kun. V. Griciaus iniciatyva suremontuoti apleisti pastatai tarnavo kaip klebonija.

 Kun. V. Griciaus kvietimu 1997 m. į Šventąją grįžo kun. A. Valiuška, kuris aptarnauti Šventosios parapiją ir statyti ten bažnyčią buvo paskirtas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kun. A. Valiuška, ilgus metus dirbdamas Amerikoje, kaupė santaupas, kurias vėliau paaukojo Šventosios bažnyčios statybai.

1998 m. mirus A. Valiuškai, Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios fundatoriui, kun. V. Gricius, siekdamas bažnyčios statybai sukaupti kuo daugiau lėšų, daug keliavo po Lietuvą ir užsienį, pristatydamas Šventosios bažnyčios statybų eigą.

1998 m., kun. V. Griciaus iniciatyva, Kalifornijos lietuvis Džo Hazinkeris Šventosios bažnyčiai dovanojo 1920 m. pagamintus vargonus.

2000 m. ant Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčios stogo iškeltas 26 m kryžius.

2003 m. birželio 20 d. Telšių vyskupas Jonas Boruta pašventino bažnyčią. Nuo tada joje pradėta melstis, vyko pamaldos, nors statybų darbai dar buvo nebaigti. Klebonas toliau rūpinosi bažnyčios įrengimu.

2009 m. Šventosios bažnyčia papuošta granitiniu altoriumi (skulptorius Arūnas Sakalauskas).

2010 m. prieš šv. Kalėdas buvo pabaigta 13 m. aukščio ir 6 m. pločio altoriaus freska Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje (dailininkas Juozas Vosylius).

2014 m. rugsėjo 28 d. bažnyčios altorius konsekruotas, pašventintas.

Kun. V. Gricius suaktyvino ir Šventosios intelektualinį bei kultūrinį gyvenimą. Jo rūpesčiu organizuotos įvairios akcijos, kultūros renginiai klebonijoje ir už jos ribų. Daug darbų nuveikta ir ugdant katalikiškąjį jaunimą.

Dirbdamas klebonu Laukžemėje, V. Gricius rūpinosi Šv. apaštalo Andriejaus parapijos namų sutvarkymu, pritaikė juos bendruomenės poreikiams, įrengė Laukžemės jubiliejinę aikštę.

2016 m. paskirtas Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonu, kun. V. Gricius ėmėsi rūpintis parapijos klebonijos pastato remonto darbais. Pirmame aukšte – erdvi salė bendruomenės poreikiams, antrame įsikūrė klebonas, yra patalpos svečiams.

 2018 m. gegužės 30 d. Veiviržėnuose Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje vyko altoriaus konsekracija. Iškilmėms vadovavo Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas. Taip pat buvo minimas ir klebono kun. Vidmanto Griciaus 25 metų kunigystės jubiliejus. Vyskupas įteikė jubiliatui popiežiaus Pranciškaus dovaną.

Už iniciatyvumą ir veiklą Laukžemės krašte 2012 m. laikraščio „Pajūrio naujienos“ skaitytojai kun. V. Gricių išrinko Kretingos rajono metų žmogumi, 2013 m. jam paskirta Kretingos rajono savivaldybės kultūros ir meno premija už realizuojamus vertingus projektus, reikšmingą kultūros paveldo puoselėjimą.

2019 m. gegužės 30 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už aktyvią kultūrinę, visuomeninę veiklą ir svarų indėlį Palangos miestui, kuriant bendruomenės kultūrinę ir dvasinę gerovę, Vidmantui Griciui suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.